Kaip teisingai melstis

“Meldžiantis Viešpačiui atsidavusysis turėtų siūlyti savo nusilenkimus keletą kartų, su visišku minčių ir intelekto atsidavimu, bei nuolat kartoti, tegul mano maldos plačiai pasklinda, ir tegu Viešpaties šlovė niekada nepalieka atsidavusiųjų, kurie gyvena Jo transcendentinėje buveinėje.“

yunje vam brahman purvam namobhir
vi sloka etu pathyeva sureh
srnvantu visve amrtasya putra
a ye dhamani divyani tasthuh

KOMENTARAS

Kai protas ir intelektas yra susitelkę į tarnystę Viešpačiui, Viešpats už tai atsilygina, taip kaip Jis ir padarė su Vrajavasiais Vrindavane. Naudodamiesi Viešpaties Kṛṣṇos patarimais, tuo metu, kai visi Vrajavasiai garbino Govardhano kalną ir norėjo asmeniškai Jį pamaitinti – tuomet pats Kṛṣṇa įsikūnijo į Govardhano kalną ir valgė viską, ką Jam siūlė. Joks kalnas niekada iš nieko nevalgo, tačiau Vrajavasiai vykdė Viešpaties nurodymus, todėl Kṛṣṇa jiems „pasirodė“ kalno pavidalu.

Kuomet atsidavusysis nuolankiai vykdo Viešpaties nurodymus, kurie aprašyti šventraščiuose, tuomet Kṛṣṇa tikrai išgirs tokio atsidavusiojo maldas. Tik išminčiai gali pamokyti maldos meno. Prieš ir po maldų, reikia siūlyti savo nusilenkimus Viešpačiui. Nusilenkimai reiškia pagarbą ir moko nuolankumo. Nesvarbu kaip meldžiamasi – tyliai ar garsiai, jei maldos nuoširdžios, gyvenantieji dvasiniame danguje jas tikrai išgirs.

[Jo Dieviškoji Malonė Mahāmaṇḍaleshwar Mahant Kṛṣṇa Balarām Svāmī Prabhupāda, „Śvetāśvatara Upaniṣad“, 2.4, išvertė Bhaktin Akvilė]